Didžiąją gyvenimo dalį tikėjau, kad žmonės gimsta geri.
Aš už tai ginčijausi. Aš saugojau šią idėją. Man jos reikėjo.


Mirtis tyliai sugriovė šį įsitikinimą – be dramos, be gailesčio. Kitoje pusėje nebuvo ramybės. Jokio atleidimo. Tik šaltas, chirurginis aiškumas. Viskas, ką maniau, kad išnyks, liko su manimi: baimė, alkis, pyktis, noras imti, išgyventi, dominuoti. Nuvalyti nuo gėdos, jie jautėsi švaresni nei bet kada gyvenime.


Tada supratau, apie ką meluojame.


Instinktus vadiname „sugedimu“, nes tai lengviau nei pripažinti, kad jie yra originalūs. Sakome sau, kad pradedame tyri ir tampame blogesni, nes tai leidžia mums kaltinti pasaulį, o ne save. Mirtis nesuteikia tokios paguodos. Ji pašalina auditoriją. Lieka ne tai, kuo norėjote būti – tik tai, kuo esate.


„Blogis mumyse"  kvepia tuo pripažinimu.
Jis atsiveria žaliai ir karčiai – sutraiškytos šaknys, šaltos žolelės, žemė, perplėšta, o ne puoselėjama. Smilkalai kyla lėtai, ne tam, kad apvalytų, o tam, kad atskleistų. Čia yra puvinio. Derva. Drėgna žemė. Ne kaip metafora, o kaip faktas. Kaip kažkas gyvo, kam niekada nereikėjo leidimo egzistuoti.
Nusiraminant, kvapas tampa sunkesnis, tylesnis. Instinktyvus. Be puošmenų. Kūno, prisimenančio save prieš išmokstant suvaržyti. Prieš alkiui tampant gėda. Prieš pykčiui tampant liga. Prieš troškimui išmokstant atsiprašyti, kvapas.


Tai ne kvapas apie tamsą.
Tai apie prisipažinimą, kad visada buvai tamsus.


-Necros Spirits


Kvapų šeima: Žemiški žolelių smilkalai
Nuotaika: Šalta • Pirmykštė • Bekompromisė
Koncentracija: Eau de Parfum (2 ml)
Lytis: Anapus
Veganiška ir be žiaurumo
Pagaminta rankomis mažomis ritualinėmis partijomis