Sveika, tamsioji siela!
Pasaulyje, kuriame daugelis kvapų tušti ir be sielos, „Necros Fragrance“ kuria kvepalus, persmelktus tamsiomis istorijomis, prarastomis meilėmis ir prakeiksmais.
„Necros Fragrance“ gimė 2025-aisiais iš apsėdimo tuo, kas lieka, kai gyvenimas išnyksta — kvapu, kuris laikosi tuščiame kambaryje, tyla tarp antkapių, alsavimu kažko, ko negali iki galo pamatyti. Nuo pat pradžių kvepalai čia nebuvo skirti tiesiog tam, kad „kvepėtų gražiai“. Jie buvo indas. Būdas iškviesti, susieti, išsaugoti mirusius šalia.
Kūrėja, turinti psichologijos išsilavinimą ir visą gyvenimą jautusi trauką okultizmui, žvelgia į parfumeriją kaip į nekromantijos aktą. Kiekvienas buteliukas čia — nubrėžtas ratas. Kiekvienas lašas — neištartas žodis. Sakai, mediena, muskusas ir reti sintetiniai junginiai nėra tik ingredientai — tai altoriaus fragmentai, kruopščiai išdėlioti ir pripildyti intencijos.
„Necros“ pasaulyje mirtis nėra pabaiga. Tai forma, kurią gali laikyti savo rankose. Šie kvepalai kalba juodosios magijos ir senųjų apeigų kalba — jie sukurti ne tam, kad guostų, o tam, kad kviestų. Kiekvienas kvapas neša šešėlį to, kas neturėtų sugrįžti… bet vis tiek sugrįžta.
Mes kuriame kvepalus tiems, kurie užsibūna ant slenksčio — tiems, kurie žino, kad grožis ir mirtis dažnai dėvi tą pačią odą. „Necros“ pasaulyje kiekvienas akordas yra užkalbėjimas, kiekviena nata — ryšys, o kiekvienas buteliukas — atvaizdas iš anapus.
Mūsų kvepalai be žiaurumo, atitinka IFRA standartus ir gaminami mažomis, apgalvotomis partijomis Belgijoje. Kiekvienas ingredientas parinktas dėl savo švaros, stiprumo ir išliekamumo. Senieji magijos būdai neišnyko — jie tiesiog užantspauduoti stikle, laukdami, kol juos atversi.
Tais laikais, kai miškai dar turėjo vardus, o upės buvo laikomos gyvomis, kvapai nebuvo kuriami - jie buvo
iššaukiami. Ne kiekvienas turėjo teisę tai daryti. Tik tie, kurie mokėjo klausytis žemės, kurie žinojo, kad ugnis
kalba, ir kada tyla yra pavojingesnė už žodį.
Kvapas gimė ne dienos šviesoje. Jis gimė prieblandoje – tarp vakaro ir nakties, kai ribos tampa plonos, o
protėvių alsavimas jaučiamas arčiau nei vėjas. Ant akmens rato buvo uždegta ugnis ir į ją krito tamsūs, lipnūs
sakai iš medžių, mačiusių daugiau nei žmonės.
Dūmai kilo lėtai, nešdami miško atmintį, šaknis, įaugusias giliai į laiką. Tuo metu žolelės buvo renkamos ne
akimis, o nuojauta. Viena augo pelkėse, kur žemė šnabžda, kita – pamiškėse, kur, sakoma, dar klaidžioja senos
dvasios.
Jų kartumas ir saldumas buvo derinami ne pagal skonį, o pagal ženklus.
Į mišinį pateko ir tai, ko neįmanoma apibūdinti:
nakties drėgmė, pelenai nuo senų aukurų, žiedlapiai, laikyti prie mirusiųjų, kad šie rastų kelią.
Tai nebuvo daroma tam, kad patiktų. Tai buvo daroma tam, kad būtų prisiminta. Kai kvapas palietė odą.
Nekilo klausimo, ar jis tinka – atsirado tik pojūtis, lyg kūnas atpažintų seną ženklą, lyg tai, kas buvo primiršta,
būtų vėl pakviesta sugrįžti.
Šis kvapas neatsiskleidžia iš karto. Iš pradžių jis primena žemę ir dūmus, vėliau – šilumą, slypinčią po
pelenais, o galiausiai – saldumą, ne viliojantį, o tylų ir gedulingą, panašų į vainikus, pinamus ne grožiui, o
perėjimui.
Tai nėra kvapas visiems.
Jis renkasi.
Jis lieka prie tų, kurie dar jaučia senąsias šaknis kauluose, kurie sapnuoja miškus net gyvendami tarp sienų,
kurie supranta, kad gamta nėra fonas – ji yra globėja.
Tu jo nenešioji, kad būtum pastebėtas. Tu jį nešioji tam, kad atsimintum, jog prieš tave buvo kiti, kad kvapas
yra ryšys, kad ugnis vis dar gyva ir kad miškas klausosi.
Ir kai jis pasilieka ant tavo odos, tai nereiškia, kad jis priklauso tau.
Tai reiškia, kad tu tapai jo dalimi.
Parfumerė
Mano vardas — Vita Kazlauskaitė.
Esu įkūrėja, architektė ir nekromantė už „Necros Fragrance“ uždangos.
Prieš tai vaikščiojau stiklo ir plieno koridoriais — aštuonerius metus vadovavau korporacijų, žmogiškųjų išteklių procesams, tobulinau komunikacijos, įtikinėjimo ir verslo meną. Dėsčiau universitetuose, stovėjau ant scenų ir nešiojau kaukes, kurioms pasaulis ploja. Bet ta šviesa buvo sterili. O tyla — ne ta.
Šešėliai visada mane šaukė — dar gerokai prieš tai, kai išmokau sverti sakus ir tinktūras. Jie slypi mano lietuviškoje kilmėje: drėgnuose miškų atodūsiuose, bevardėse istorijos kapavietėse, sapnuose, tyliai pūvančiuose po oda.
Beveik dešimtmetį mokiausi parfumerijos ne auditorijose, o per instinktą, apsėdimą ir praktiką. Aš renku žaliavas taip, kaip kiti renka relikvijas: žemės juodumo sakus, kvapus, vos juntamus kaip kvėpavimas, aldehidus, aštrius kaip ledas, ir medieną, rusenančią tarsi pelenai. Kiekviena medžiaga — tai raktas. Kiekvienas kvapas — užkalbėjimas.
Turėdama psichologijos bakalauro ir integruotos komunikacijos magistro laipsnius, suprantu tiek žmogaus troškimų trapumą, tiek simbolius, kurie mus persekioja. Žinau, kaip kvapas kimba prie atminties kaip vaiduoklis — kaip vienas įkvėpimas gali prikelti gedulą arba įžiebti geismą. Aš nekuriu kvepalų — aš juos iššaukiu, suteikiu jiems formą, surišu juos stikle.
Čia, laboratorijoje, kiekvienas buteliukas yra indas. Jie spindi tarsi naktinių drugių sparnai, saugantys atminties nuotrupas, ritualų šešėlius, šnabždesius iš ribos tarp gyvybės ir mirties. Aš nekuriu kvapų. Aš juos kviečiu. Aš juos prikeliu. Jie gražūs, nes nėra iš šio pasaulio. Jie pavojingi, nes yra tikri.
Necros nėra tik prekinis ženklas.
Tai vieta, kur mirtis įgauna formą —
ir kiekvienas buteliukas tampa apsėdimu.
Vaiduokliški apkabinimai,
Vita
Mūsų pirmoji kolekcija jau čia
