Sveika, tamsioji siela!
Pasaulyje, kuriame daugelis kvapų tušti ir be sielos, „Necros Fragrance“ kuria kvepalus, persmelktus tamsiomis istorijomis, prarastomis meilėmis ir prakeiksmais.
„Necros Fragrance“ gimė 2025-aisiais iš apsėdimo tuo, kas lieka, kai gyvenimas išnyksta — kvapu, kuris laikosi tuščiame kambaryje, tyla tarp antkapių, alsavimu kažko, ko negali iki galo pamatyti. Nuo pat pradžių kvepalai čia nebuvo skirti tiesiog tam, kad „kvepėtų gražiai“. Jie buvo indas. Būdas iškviesti, susieti, išsaugoti mirusius šalia.
Kūrėja, turinti psichologijos išsilavinimą ir visą gyvenimą jautusi trauką okultizmui, žvelgia į parfumeriją kaip į nekromantijos aktą. Kiekvienas buteliukas čia — nubrėžtas ratas. Kiekvienas lašas — neištartas žodis. Sakai, mediena, muskusas ir reti sintetiniai junginiai nėra tik ingredientai — tai altoriaus fragmentai, kruopščiai išdėlioti ir pripildyti intencijos.
„Necros“ pasaulyje mirtis nėra pabaiga. Tai forma, kurią gali laikyti savo rankose. Šie kvepalai kalba juodosios magijos ir senųjų apeigų kalba — jie sukurti ne tam, kad guostų, o tam, kad kviestų. Kiekvienas kvapas neša šešėlį to, kas neturėtų sugrįžti… bet vis tiek sugrįžta.
Mes kuriame kvepalus tiems, kurie užsibūna ant slenksčio — tiems, kurie žino, kad grožis ir mirtis dažnai dėvi tą pačią odą. „Necros“ pasaulyje kiekvienas akordas yra užkalbėjimas, kiekviena nata — ryšys, o kiekvienas buteliukas — atvaizdas iš anapus.
Mūsų kvepalai be žiaurumo, atitinka IFRA standartus ir gaminami mažomis, apgalvotomis partijomis Belgijoje. Kiekvienas ingredientas parinktas dėl savo švaros, stiprumo ir išliekamumo. Senieji magijos būdai neišnyko — jie tiesiog užantspauduoti stikle, laukdami, kol juos atversi.
Parfumerė
Mano vardas — Vita Kazlauskaitė.
Esu įkūrėja, architektė ir nekromantė už „Necros Fragrance“ uždangos.
Prieš tai vaikščiojau stiklo ir plieno koridoriais — aštuonerius metus vadovavau korporacijų žmogiškųjų išteklių procesams, tobulinau komunikacijos, įtikinėjimo ir verslo meną. Dėsčiau universitetuose, stovėjau ant scenų ir nešiojau kaukes, kurioms pasaulis ploja. Bet ta šviesa buvo sterili. O tyla — ne ta.
Šešėliai visada mane šaukė — dar gerokai prieš tai, kai išmokau sverti sakus ir tinktūras. Jie slypi mano lietuviškoje kilmėje: drėgnuose miškų atodūsiuose, bevardėse istorijos kapavietėse, sapnuose, tyliai pūvančiuose po oda.
Beveik dešimtmetį mokiausi parfumerijos ne auditorijose, o per instinktą, apsėdimą ir praktiką. Aš renku žaliavas taip, kaip kiti renka relikvijas: žemės juodumo sakus, kvapus, vos juntamus kaip kvėpavimas, aldehidus, aštrius kaip ledas, ir medieną, rusenančią tarsi pelenai. Kiekviena medžiaga — tai raktas. Kiekvienas kvapas — užkalbėjimas.
Turėdama psichologijos bakalauro ir integruotos komunikacijos magistro laipsnius, suprantu tiek žmogaus troškimų trapumą, tiek simbolius, kurie mus persekioja. Žinau, kaip kvapas kimba prie atminties kaip vaiduoklis — kaip vienas įkvėpimas gali prikelti gedulą arba įžiebti geismą. Aš nekuriu kvepalų — aš juos iššaukiu, suteikiu jiems formą, surišu juos stikle.
Čia, laboratorijoje, kiekvienas buteliukas yra indas. Jie spindi tarsi naktinių drugių sparnai, saugantys atminties nuotrupas, ritualų šešėlius, šnabždesius iš ribos tarp gyvybės ir mirties. Aš nekuriu kvapų. Aš juos kviečiu. Aš juos prikeliu. Jie gražūs, nes nėra iš šio pasaulio. Jie pavojingi, nes yra tikri.
Necros nėra tik prekinis ženklas.
Tai vieta, kur mirtis įgauna formą —
ir kiekvienas buteliukas tampa apsėdimu.
Vaiduokliški apkabinimai,
Vita
Jau greitai.
