Jie vadino mus paskutine pagoniška šalimi Europoje, priėmusia krikščionybę.

„Priimti“, tarsi kryžius būtų atėjęs be kareivių, ugnies ar plieno.

Prieš jų dievą garbinome tai, kas gyva: senovinius miškus, juodą vandenį, griaustinį, liepsną, derlingą dirvą ir mirusiuosius, kurie niekada iš tikrųjų mūsų nepaliko. Mūsų šventos gyvatės miegojo po židiniu ir gėrė pieną iš mūsų dubenėlių, kol krikščionys jas nutempė į šviesą ir sukapojo į trūkčiojančius gabalus.

Jie vadino mūsų dievus demonais, mūsų moteris nuodėmingomis, mūsų gyvatę – velniu.

Viskam, kas sena, gyva ir nenori klauptis, buvo suteiktas vienas vardas:

Šėtonas.

Tada jie pastatė bažnyčias iš mūsų miškų, mūsų kraujo ir mūsų genialumo. Bevardės rankos plyšo po akmeniu. Moterys kraujavo į altoriaus užtiesalus, o kunigai juos ištrynė iš istorijos. Kartos buvo laidojamos paminkluose, kuriuos Bažnyčia vėliau vadins Dievo įrodymu.

Bet joks dievas tų bažnyčių nestatė.

Žmonės statė.

Necros įeina į bažnyčią ne tam, kad garbintų, o tam, kad išniekintų jos nuosavybę. Šaltas akmuo, pajuodęs medis, išsilydęs vaškas ir dusinantys smilkalai nuplėšiami nuo altoriaus ir grąžinami visiems, paaukoti po juo.

Bažnyčia išsaugojo jų šedevrus. Mes prisimename jų atminimą.

Jie įsmeigė kryžių į mūsų žemę ir viską, kas po juo, pavadino šėtonu.

Gerai.

Mes renkamės gyvatę.
Mes renkamės velnią.
Mes niekada nesiklaupsime.

Jei Jėzus sugrįš,
mes jį vėl užmušime!